Kiek save pamenu, anksčiau niekada nesidomėjau politika. Iš vaikystės prisimenu tik didžiulius plakatus ir politines reklamas, kabančias mano gimtajame mieste – Šiauliuose. Vis dėlto, nors reklamos nuolatos patraukdavo mano dėmesį, per daug apie jų reikšmę nesusimąstydavau. Anuomet rūpinausi tik „savo kiemu“. Bėgant metams, pradėjau labiau domėtis demokratijos principais, Lietuvos Respublikos Seimu (toliau – LRS), jame veikiančiais komitetais ir juose svarstomais įstatymais, LRS dirbančiais politikais bei jų pažadais ir realiais darbais. Deja, vis dar galiu teigti, jog palikta spraga – masyvi. Apie politiką informacijos surandu tik atsirinkusi aktualius straipsnius internetiniuose portaluose, besigilindama į „Facebook“ socialinėje erdvėje verdančius politikų ginčus. Dėl to, jog jaučiu politinės informacijos stoką, jog vis dar pilnai negaliu suvokti, kaip funkcionuoja mūsų valstybė, priėmiau sprendimą parašyti šį straipsnį (nors: abejoju, jog jauno žmogaus nuomonė turi didelę įtaką mūsų šalyje, tačiau laikausi principo, jog pabandyti visada verta). Šiandien viena svarbiausių vertybių, kurią stengiuosi puoselėti yra pilietiškumas. Apie pilietiškumo ugdymą mokyklose ir noriu pasidalinti savo mintimis. Kadangi domiuosi politinėmis aktualijomis, tačiau sunkiai atrandu tuo besidominčių ir diskutuoti bei gilintis į šią temą norinčių bendraamžių, darau išvadą: daugumos panašaus amžiaus žmonių suvokimu, politika yra viena iš labiausiai engiamų, nuobodžių ir mažiausiai aktualių temų. Visai nesenai galėjau tuo ir praktiškai įsitikinti. Per istorijos pamoką kalbėjome apie Šarlio de Monteskjė iškeltą trijų valdžių padalijimo principą. Kadangi tema pati iš savęs kalba apie demokratiją, buvome mokytojos paklausti, kokia politinė partija šiuo metu LRS yra lyderiaujanti. Klasėje kurį laiką stojo nejauki tyla. Liūdniausia, kad ir po laiko spėjimų buvo tik keletas, juk ir partijų pavadinimai, panašu, mums per sunkiai įsimenami. O juk dauguma mūsų jau turi ar šiais metais gaus balsavimo teisę. Manau, tai yra didžiulė problema. Pradėti nuogąstauti reikėtų ne dėl to, jog mes nežinome tikslaus skaičiaus Lietuvoje sėkmingai veikiančių politinių partijų, tačiau mums iš esmės nerūpi politika. Mes nesidomime įstatymais, Vyriausybės veikla ar Seime veikiančiomis frakcijomis, mums nerūpi, kas yra atsakingas už miestą, kuriame gyvename, kiek investuojama į mūsų kaip gyventojų gerbūvį. Problema akivaizdi ir aiški: jau nuo mažų dienų, net mokykloje, mes nesame skatinami būti piliečiais. Remdamasi savo pavyzdžiais, galiu pridurti, jog pilietiškumo pamokas jau dabar regiu pro stiprią miglą. Galbūt todėl, kad jų turėjau labai nedaug, o gal ir todėl, kad dėstoma medžiaga buvo neaktuali bei neįdomi. Reikia pridėti: dalyvaujančių mokinių skaičius jose buvo taip pat gerokai mažesnis nei mums „aktualiose“ pamokose. Ką jau kalbėti apie žodį „rinkimai“ – tai tabu. Daugumai jaunų žmonių – tai tik papildomas laiko švaistymas. Remiantis šių metų preliminariais savivaldybių tarybų ir merų rinkimų duomenimis, į rinkimus atėjo vos daugiau nei 30% jaunų žmonių iki 29 metų. Akivaizdu – problema yra. Reikia suprasti, kad bėgant metams ir sistemą reikia keisti nuo pamatų. Manau, politikai turėtų labiau atsižvelgti į paauglių, besimokančių įvairiose mokslo įstaigose, nuomonę. Ironiška, tačiau Švietimo ir mokslo komiteto Seime narių amžiaus vidurkis – 54 metai, o komiteto pirmininkas jau skaičiuoja 67- uosius metus. Kyla diskusinis klausimas: ar pasaulis ir naujos technologijos nesivysto greičiau nei šiuo metu komitete dirbančių politikų mąstysena? Vis dėlto, manau, jog iškėlusi problemą, privalau pateikti ir sprendimą. Savaime suprantama, jog nieko nėra lengvai pakeičiamo, tačiau, mano manymu, pilietiškumą, kaip vertybę, reikia pamažu integruoti į visas mums dėstomas pamokas. Puikus pavyzdys yra viena tvariausių Europos šalių – Slovėnija. Šalies tvarumui didelę įtaką turi tai, jog čia tvarumas tapo vienu svarbiausiu šalies švietimo sistemos tašku, o darnaus vystymosi ugdymas per nacionalinius norminius dokumentus įtrauktas į visų formaliojo ugdymo lygių – nuo darželių iki universitetų – mokymo programas. Manau, panašų principą galėtume naudoti ir integruojant pilietiškumo temą mūsų pamokose. Kitaip tariant, jei ir toliau nesiimsime jokių priemonių, tobulinančių švietimo sistemą, turėsime pradėti jaudintis ne tik dėl galimos kalbos praradimo, tačiau ir pačios tautos netekimo. Pagrindinis aspektas, kurį turime suprasti ir įvertinti – mes kiekvienas esame atsakingas už savo valstybės ateitį. Kuo greičiau tai suprasime, tuo anksčiau galėsime taisyti padarytas klaidas.

Skaitykite plačiau Aina.lt:
https://aina.lt/pilietiskumas-vertybe-ar-nuobodybe/