Verslas jaunų žmonių išnaudojimą dangsto savanoryste

Gerardo Pranaičio straipsnis.

2022-ieji yra paskelbti savanorystės metais. Savanorystė mūsų medijose ir spaudoje pateikiama vien teigiamai: ji skatinama mokyklose, apie jos naudą kalba politikai ir, žinoma, verslininkai. Tačiau kalbant apie savanorystę, kaip ir dažniausiai visose srityse, taip ir čia, ne viskas yra rožėmis klota. Nors internete vargiai rasite kokios kritiškos informacijos apie savanoriavimą, dalies jaunų žmonių patirtis atskleidžia ir kitą jos pusę.

Savanorystės idėja iš tiesų yra gera. 2011 m., priimant Savanorystės įstatymą, buvo siekiama įtraukti piliečius į veiklą, kuri prisidėtų prie visuomenės bendrojo gėrio kūrimo, taip pat leistų įgyti patirties skirtingose srityse. Nuo pat pradžių buvo uždėta tam tikra apsauga ir numatyta, kad savanorystės vietų pagal tokią sutartį negalės sudaryti pelno siekiančios organizacijos. Tačiau reikia pripažinti, kad dalis verslo, kuriam neretai reikia pigios ir nekvalifikuotos darbo jėgos, rado, kaip šią apsaugą apeiti – šalia savo verslo įkuriant VŠĮ. Kitiems net nereikėjo būdo apeiti įstatymą dėl savo unikalios padėties – nors yra VŠĮ, aiškiai vykdo veiklą, kuri generuoja didelius pinigų srautus: profesionalūs sporto klubai, didžiųjų arenų valdymo kompanijos, vasaros festivaliai ir panašiai. Tokios organizacijos dažniausiai vykdo veiklą, kuri šiaip jau labai iškreipia savanorystės idėją ir žada tam tikrą atlygį už „savanoriavimą“. Tas atlygis neretai būna galėjimas išgirsti ar pamatyti renginį, kuriame „savanoriaujama“ nemokamai.

Jau pats atlygis už savanorystę stipriai iškreipia šią idėją, tačiau tai nėra pats blogiausias dalykas visose šiose istorijose. Kviečiant jaunuolius savanoriauti, būtent šis atlygis (trakime, galimybė nemokamai stebėti koncertą) dažnai reklamuojamas, todėl jaunimas neretai renkasi savanoriauti tokiose vietose, vietoje tų vietų, kuriose galėtų būti tikrai socialiai naudingas. Deja, neretai gražūs pažadai apie nemokamus koncertus lieka tik pažadais dėl milžiniško darbo krūvio, kuriuo yra užkraunami savanoriai.

Verslas, mažindamas išlaidas, nemažą dalį nekvalifikuoto darbo užkrauna naujiesiems „savanoriams“ – taip jie tampa valytojais per krepšinio rungtynes, bilietų tikrintojais per koncertus ar sargais per festivalius. Nemanau, kad apie tokią veiklą galvota, kai 2022-ieji buvo skelbiami savanorystės metais. Ir aš kalbu tikrai ne apie darbo pobūdį, bet apie patį faktą, kad tai darbas, kuris turi aiškų įkainį rinkoje ir leidžia generuoti įmonei tam tikras pajamas, tačiau įmonė jį įvardija kaip savanorišką veiklą, taip nurašydama galimas sąnaudas darbo ieškančiųjų ir jaunimo sąskaita.

Iki 2020 m. bent kartą savanoriavę buvo 15 proc. Lietuvos gyventojų. Daugiausia tai jauni asmenys. Tačiau viena po kitos sekusios katastrofos – pandemija ir karas Ukrainoje – leido parodyti tiek tikrą savanorystės prasmę, tiek tai, kad esame „Stiprūs kartu“. Vien per pandemiją į trumpalaikę ar ilgalaikę savanorystę įsitraukė apie 10 000 Lietuvos piliečių. Turbūt nereikia priminti, kiek tūkstančių žmonių įsitraukė į pagalbą Ukrainai. Be šių pavyzdžių mes turime ir Jaunimo liniją, „Caritą“, „Maisto banką“, daugybę jaunimo organizacijų ir šimtus, jei ne tūkstančius, mažesnių, ne su tokiais gerai žinomais vardais organizacijų, kurios kiekvieną dieną, verčiant populiarų anglišką pasakymą, „kovoja gerą kovą“. Būtent šie vardai man galvoje iškyla paminėjus savanorystę. Tuo labiau kad dažnai šiose organizacijoje savanoriams skiriama nemažai dėmesio, jie gali patys augti ir tobulėti, o jų darbas „dengia“ Lietuvos socialinio biudžeto spragas, bet ne pildo verslo kišenes.

Savanorystė yra valstybės piliečių pagalba vienas kitam ir kartu valstybei. Ji svarbi tuo, kad įgalina rūpintis ir rūpėti. Tačiau per jos įstatymo galiojimo dešimtmetį tapo aišku, kad nėra to gero, ko negalima būtų išnaudoti siauriems interesams, taip sumenkinant pačią idėją. Todėl kalbant apie antrąjį šio įstatymo dešimtmetį, norėtųsi daugiau suvokimo, kad abejotinas quid pro quo neturi nieko bendro su savanoryste.

Publikuota LRT: https://www.lrt.lt/naujienos/pozicija/679/1768550/gerardas-pranaitis-savanoryste-be-roziniu-akiniu